- užvačia
- 1 užvačià sf. (3b) Š, NdŽ, ažvačià (r.) (3b) Lz, Grv 1. užpakalinė kūno dalis: Kelkit karvę až ažvačiõs Str. ║ Str tos kūno dalies skerdiena: Teliuko ažvatẽlę an apieros atnešė Ad. 2. Str, Lz sėdynė, pasturgalis: Griuvau an ledo i susimušiau ãžvačią Str. 3. nugara: Tik iš ažvačiõs nemožna pažintie Ad. Eina rankas laikydamas až ažvačiõs Ad. ║ nugarą dengianti drabužio dalis: Būdavo paltų prieky i ažvačio[je] kvoldai lig žemei Ad. 4. Ad užpakalinė ko nors dalis: Atkelk [vežimo] ãžvačią, kad ašis neužkliūtų vartuosu Švnč. 5. vieta, esanti užpakalyje ar už nugaros: Anas visą kelią ejo man iš ažvačiõs Grv. Vienas važiavo prieky, o kitas ažvačiõj ejo pėsčias Str. Eina, ė apyvaras ažvačiõj tęsias Ad. Anas tegu eina pirmagalin, o tu eik ažvačiõn Str. ^ Eina keturi žydai, visų barzdos ažvačiõj (arklio kojų barzdelės) Ad. Einu kluonan, uodega ažvačiõj tęsias, einu iš kluono, teip pat uodega ažvačiõj tęsias (katinas) Grv. 6. Vdš pašalys, pastogė: Sukrauk malkas ažvačiõn, kad lietus nesulytų Vdš. Stokis ažvačiõn, kad ne tep vėjas perpūstų Rš. 7. Š, NdŽ nuošali vieta, užkampis: Vieta, užvačioj esanti MŽ487, N. Ùžvačion [K]; R, MŽ, N. 8. KŽ prk. paslaptis, slaptumas.
Dictionary of the Lithuanian Language.